Dažnai net nepastebiu, kad bijau gatve besiblaškančio šuns, apsvaigusio, rusiškąjį žodyną vartojančio, vis "laimės nerandančio" piliečio ar šalia sujudėjusio lapo. Aš ne tik bijau, bet ir ignoruoju. Galbūt, tai yra vienas iš dviejų būdų(kitą visada susigalvojame, kai nutinka kas nors "katastrofiško"), padedančių apsiginti. Tačiau geriau yra pulti, o ne stovėti ir grožėtis išmetamųjų dujų rūke paskendusią baltažiedę.

Ir štai pavasaris. Tik kvapas ne toks, kaip prieš metus - jis fobiškai jaudinantis. Spalva net nežavi, kai jos neužuodi dėl savo kaltės. Savaime suprantama, kaltės jausmas irgi baugina, bet juk niekas negali būti geras, kol tas medis, metantis šešėlį ant važiuojamosios kelio dalies, trukdo visai neseniai naują automobilį (dažnai tai kažkas panašaus į vadinamąjį "džipą") įsigijusiam eismo bei kitų neformalių akcijų dalyviui. Todėl, ir taip jau vos gyvas medis - pašalinamas. Argi tai blogai? Juk dabar vienai iš penkių tūkstančių asocialių šeimų bus proga padovanoti medienos. Bet aš kažkodėl vis tiek bijau.

Vakar grožėjausi dangumi. Buvo tamsu (turbūt apsiniaukę), vėsu, bet gera. Pradėjo lašnoti tiesiai man į veidą. Vienas lašų netyčia nuriedėjo iki lūpų ir aš pajaučiau lietaus skonį. Tada tarsi sustingau - pernai jis buvo beskonis. Pagalvojau, kad kažką užmiršau ir išsigandau. Bet vis dar gėrėjausi tamsia erdve. Visgi pavasaris, negi nesidžiaugsi tokia dovana, už kurią iki šiol nemokėjai? Tai lyg akcija, tačiau už tą bevertį daiktą tu nieko nemoki, kad gautum dar vieną beprasmybę. Argi nešaunu? Tiesiog pasakiškai erzinanti realybė, kuri kasdien tobulėja į kairę pusę nuo koordinačių ašies pradžios.

Džiaugiuosi pavasariu, nes jis pilnas chaotiško beviltiškumo. Bijau, laukiu, kol ateis, o kai ateina - bandau išprašyti.